Nuokana (Cicuta virosa): kaip atpažinti pelkėse augantį mirtinai nuodingą augalą, simptomai ir pirmoji pagalba

Nuokana, arba Cicuta virosa, yra vienas nuodingiausių skėtinių šeimos augalų, dažnai aptinkamas šlapiose pievose, pelkėse ir vandens telkinių pakraščiuose. Dėl salierus primenančio kvapo ir tipiškų baltų skėtinių žiedynų augalas neretai supainiojamas su valgomais giminaičiais.

Čia sužinosite, kaip nuokaną atpažinti, kokie jos toksinų sukelti simptomai, ką daryti įtarus apsinuodijimą ir kaip apsaugoti save bei gyvūnus. Paprasti kriterijai, praktiniai patarimai ir aiškūs žingsniai padės išvengti tragiškų klaidų.

Kas yra nuokana (Cicuta virosa)

Nuokana priklauso salierinių (Apiaceae) šeimai ir yra daugiametis, stambus, drėgmę mėgstantis augalas. Lietuvoje ji aptinkama natūraliai, ypač šlapynėse ir ežerų, upių užliejamose pakrantėse.

Botaninis aprašas

Aukštis: dažniausiai 1–2 m.
Stiebas: lygus, tuščiaviduris, stambus, ties pamatu pastorėjęs; dažnai su purpuriniais ar tamsiais dryžiais. Tarpmazgiai atsiskiria pertvaromis.
Lapai: plunksniškai (tri- ar dvigubai) suskaldyti, dantytais pakraščiais, išsidėstę pakaitomis.
Žiedai: smulkūs, balti, sutelkti į sudėtinius skėtiškus žiedynus; žydi vasarą.
Šakniastiebis ir šaknys: stori, horizontaliai sustorėję, pjūvyje su kameromis (ertmėmis), išskiria gelsvą, salierus primenančio kvapo sultį.
Kvapas: salierų arba morkų natas primenantis kvapas, ypač pažeidus šakniastiebį ar stiebą.

Svarbu: būtent šakniastiebis ir apatinė stiebo dalis yra labiausiai toksiški. Net nedidelis kiekis gali būti mirtinas.

Paplitimas ir buveinės

Mėgstamos vietos: šlapios pievos, pelkės, grioviai, pakrančių nendrynai, užliejamos paupės ir paežerės.
Dirvožemis: šlapias, organingas, dumbliuotas; augalas toleruoja ilgesnį užmirkimą.
Klimatas: paplitusi Šiaurės ir Centrinėje Europoje, Šiaurės Azijoje, taip pat Šiaurės Vakarų Šiaurės Amerikoje.

Gyvavimo ciklas ir žydėjimas

Žydi: paprastai birželį–rugpjūtį, priklausomai nuo regiono ir metų.
Sėklos: smulkios, briaunuotos, platinamos vandeniu ir vėju.
Daugiausia rizikos: pavasarį ir ankstyvą vasarą, kai jauni ūgliai painiojami su valgomais laukiniais augalais; taip pat sausros metu, kai gyvuliai ieško šviežesnės augmenijos pakrančių zonoje.

Kaip atpažinti nuokaną ir nesupainioti

Nuokaną žmonės ir gyvūnai dažnai painioja su valgomais ar mažiau pavojingais skėtinių šeimos augalais. Atpažinimas remiasi kelių požymių visuma – vieta, anatomija, kvapu ir šakniastiebiu.

Pagrindiniai atpažinimo požymiai

Auga šlapynėse: jei augalas auga tiesiog vandenyje, dumblyje ar visai prie pat kranto, būkite ypač atidūs.
Storas, tuščiaviduris stiebas: lygus, su pertvaromis tarp mazgų; neretai su tamsiais ar purpuriniais dryžiais.
Šakniastiebis su kameromis: horizontaliai storas, pjūvyje aiškiai matomos ertmės; išskiria gelsvas sultis.
Kvapas: stiprus, salierus ar morkas primenantis kvapas ypač aiškus pažeidus šaknį ar stiebą.
Balti skėtiški žiedynai: kaip ir daugumos salierinių, bet šio augalo aplinka (šlapynė) ir kiti požymiai yra lemiami.

Praktinis patarimas: niekada neragaukite ir nekramtykite neidentifikuotų skėtinių šeimos augalų, ypač šlapiose vietose.

Su kuo dažniausiai painiojama ir pagrindiniai skirtumai

Laukinė morka: dažniau auga sausesnėse pievose; šaknis siaura, morkinį kvapą skleidžianti, be kamerų; žiedyno centre dažnai būna tamsi dėmelė.
Angelika: stambus augalas, bet dažniau auga drėgnose, ne užmirkusiose vietose; stiebas dažnai su išpūstomis lapamakštėmis; kvapas saldesnis, prieskoninis; šakniastiebyje nėra aiškių kamerų.
Salieras (laukinės formos): retesnis; auginami salierai neauga pelkėse; daržovinis salieras turi būdingą kvapą, bet skiriasi buveine ir morfologija.
Kiti skėtiniai (pvz., karpažolė, rūtelė, karpažolės giminaičiai): net jei primena žiedynu, jų šaknys neturi kamerų, o buveinės dažniau sausos.

Jei kyla bent menkiausia abejonė dėl atpažinimo, augalo nerenkite ir nelieskite plikomis rankomis, ypač jo šaknies.

Nuokanos toksiškumas: kodėl ji tokia pavojinga

Nuokanos pavojų lemia cikutoksinas – labai stiprus neurotoksinas, sutrikdantis centrinės nervų sistemos slopinimo mechanizmus.

Cikutoksino veikimas paprastai

Cikutoksinas blokuoja GABA-A receptorių funkciją. GABA yra pagrindinis smegenų „stabdis“.
Kai „stabdis“ neveikia, neuronai per daug sužadinami. Pasekmė – greiti, stiprūs traukuliai, kvėpavimo sutrikimai, sąmonės netekimas.
Toksinas pasiskirsto greitai; pirmieji simptomai paprastai pasireiškia per 15–60 minučių.

Svarbiausia: specifinio priešnuodžio nėra. Išgyvenimą lemia greitas palaikomasis gydymas ir traukulių kontrolė.

Simptomai žmonėms

Ankstyvi: pykinimas, vėmimas, pilvo skausmai, seilėtekis, galvos svaigimas, silpnumas.
Nervų sistemos: dezorientacija, raumenų trūkčiojimai, generalizuoti traukuliai, sąmonės netekimas.
Kvėpavimo: kvėpavimo slopinimas, cianozė (pamėlęs atspalvis), aspiracijos rizika.
Kiti: prakaitavimas, tachikardija ar bradikardija, metabolinė acidozė, hipertermija po užsitęsusių traukulių.
Eiga: simptomai progresuoja greitai; sunkiais atvejais gali ištikti kvėpavimo sustojimas ar mirtis.

Net nedidelė šakniastiebio dalis gali sukelti sunkų apsinuodijimą. Rizikingiausi atvejai – kai šaknis palaikoma valgomąja (pvz., pastarnoku) ir ragaujama.

Toksinis poveikis gyvūnams

Galvijai ir avys: ypatingai jautrūs; literatūroje aprašoma, kad mirtina dozė gali būti apie 1 g šviežio augalo kilogramui kūno masės, ypač jaunos šaknys pavasarį.
Arkliai: taip pat jautrūs; pasireiškia staigūs traukuliai, neramumas, seilėtekis, koordinacijos sutrikimai.
Šunys ir katės: apsinuodija rečiau, tačiau suvalgę šakniastiebį gali patirti traukulius ir kvėpavimo problemas.
Paupėse ganomi gyvuliai rizikuoja labiausiai, ypač pavasarį, kai trūksta kitos šviežios žolės.

Gyvulių apsinuodijimai neretai baigiasi staigia mirtimi, nes traukuliai prasideda greitai, o pagalba būna pavėluota.

Pirmoji pagalba ir klinikinis gydymas

Greita reakcija – gyvybiškai svarbi. Nerekomenduojama savarankiškai gydytis ar „laukti, kol praeis“.

Ką daryti nedelsiant

1) Skambinkite 112. Nurodykite, kad įtariamas apsinuodijimas nuodingu augalu (galimai nuokana). 2) Jei saugu, surinkite informaciją: – Kada ir kiek galėjo būti suvalgyta. – Kur augalas rastas (pelkė, pakrantė ir pan.). – Nufotografuokite augalą arba, jei įmanoma, atgabenkite pavyzdį atskirai supakuotą (neliesdami plikomis rankomis). 3) Nepykinkite ir neprovokuokite vėmimo. Tai gali padidinti aspiracijos (užspringimo) riziką. 4) Neleiskite gerti alkoholio ar pieno. Tai nepadeda ir gali pabloginti būklę. 5) Jei žmogus sąmoningas ir nepykina, galima duoti gurkšnių vandens. Jei rekomenduos specialistai, ankstyvai gali būti naudinga aktyvuota anglis – bet tik medicinos nurodymu. 6) Ištikus traukuliams: – Palaikykite saugią aplinką (nuimkite aštrius daiktus, nebandykite suvaržyti). – Nepilkite nieko į burną, nekiškite pirštų. – Po traukulių, jei žmogus kvėpuoja, paguldykite ant šono. 7) Jei galite, susisiekite su Apsinuodijimų informacijos biuru (veikia visą parą) ir sekite jų rekomendacijas.

Svarbu: vaikams ir gyvūnams simptomai progresuoja greitai. Nedelskite vykti į gydymo įstaigą.

Ligoninėje taikomas gydymas

Kvėpavimo takų apsauga: prireikus – deguonis, oro takų užtikrinimas, intubacija, ventiliacija.
Traukulių kontrolė: dažniausiai skiriami parenteriniai benzodiazepinai; atspariais atvejais – trumpai veikiantys barbitūratai ar kitos protokole numatytos priemonės.
Dekontaminacija: ankstyvoje stadijoje, jei saugu ir nėra kontraindikacijų, gali būti svarstoma aktyvuota anglis. Skrandžio plovimas – tik išimtiniais atvejais ir mediciniškai indikuotas.
Skysčių ir elektrolitų balansas: infuzijos, metabolinės acidozės koregavimas, temperatūros kontrolė.
Komplikacijų valdymas: rabdomiolizės, inkstų funkcijos sutrikimo, aspiracinės pneumonijos stebėjimas ir gydymas. Esant inkstų nepakankamumui, klinikinėje praktikoje aprašyta sėkmingų hemodializės atvejų.
Stebėjimas: intensyvioji stebėsena, nes traukuliai gali kartotis bangomis.

Kritiškai svarbu suprasti, kad priešnuodžio nėra; sėkmę lemia ankstyvas, agresyvus palaikomasis gydymas ir kvėpavimo bei traukulių kontrolė.

Prevencija, švietimas ir saugus elgesys gamtoje

Apsinuodijimų nuokana galima išvengti, jei laikomasi kelių paprastų taisyklių.

Patarimai šeimoms, žolininkams ir gamtos mėgėjams

Nerenkite skėtinių augalų iš šlapių buveinių, jei nesate 100 % tikri dėl atpažinimo.
Vaikams aiškinkite neliesti ir neragauti nepažįstamų augalų, ypač „gražių su baltais skėtukais“ prie vandens.
Žolininkams: rinkite tik iš sausų pievų ir tik gerai atpažįstamas rūšis. Venkite šaknų iš pakrančių ir pelkių.
Naudokite pirštines ir įrankius, jei tenka perkelti ar šalinti įtartinus augalus. Po darbų – kruopščiai nusiplaukite rankas.
Neužsiimkite „laukinėmis degustacijomis“. Salierų kvapas nėra saugumo garantija.

Gyvulių augintojams

Aptverkite pelkėtus plotus ir pakrančių zonas, kuriose auga nuokana.
Neleiskite gyvuliams ganytis pakrančių šlapynėse pavasarį ir po sausrų, kai vilioja šviežia augmenija.
Šienaujant, venkite į pašarą patekti šlapių pakrančių augmenijos. Pašaruose net nedidelės nuokanos dalys gali būti mirtinos.
Reguliariai apžiūrėkite ganyklas; įtartinus augalus identifikuokite kartu su botanikos ar agronomijos specialistais.

Ką daryti radus nuokaną

Neplėškite ir netampykite šaknų plikomis rankomis.
Pažymėkite vietą ir informuokite teritorijos savininką ar bendruomenę.
Jei augalas auga viešoje, lankomoje vietoje, praneškite savivaldybei ar aplinkosaugai, kad būtų įvertinta rizika ir, jei reikia, organizuotas šalinimas.

Ekologinis kontekstas ir platesnė reikšmė

Ekosistemų dalis: nuokana – vietinių šlapynių floros elementas. Žydi gausiai, pritraukia vabzdžius apdulkintojus.
Rizikos ir naudos balansas: nors ekologiškai vertinga kaip natūralios augalijos dalis, jos buvimas arti ganyklų ar poilsio zonų kelia realią grėsmę.
Tvarkymas: invazijos problemos dažniausiai kyla ne dėl pačios rūšies agresyvumo, o dėl hidrologinio režimo pokyčių. Tvarkant šlapynes, svarbu suderinti biologinę įvairovę ir visuomenės saugą.

Atpažinimo kontrolinis sąrašas (greita atmintinė)

Vieta: ar augalas auga šlapynėje, pelkėje, griovyje ar prie pat vandens?
Stiebas: storas, tuščiaviduris, lygus, su galimais purpuriniais dryžiais?
Lapai: plunksniškai suskaldyti, šiurkščiai dantyti?
Žiedai: balti, skėtiški, gausūs?
Šakniastiebis: storas, pjūvyje – kameros, geltonos sultys?
Kvapas: stiprus salierų/morkų kvapas pažeidus audinius?

Jei „taip“ daugumai punktų, laikykite augalą pavojingu ir venkite kontakto.

DUK (People Also Ask)

Kiek nuokanos reikia, kad būtų pavojinga? – Tiksli mirtina dozė žmogui nenustatyta, tačiau net nedidelis šakniastiebio gabalėlis gali sukelti stiprius traukulius ir būti pavojingas gyvybei. Vaikams – dar mažiau.

Per kiek laiko pasireiškia nuokanos apsinuodijimo simptomai? – Dažniausiai per 15–60 minučių po nurijimo. Kartais – kiek vėliau, priklausomai nuo suvalgyto kiekio ir individualių veiksnių.

Ar galima apsinuodyti per odą? – Pagrindinė rizika – nurijimas. Oda paprastai neįsisavina tiek toksino, kad sukeltų sisteminį poveikį, tačiau dirginimas galimas. Visada mūvėkite pirštines ir venkite kontakto su sultimis.

Kuo nuokana skiriasi nuo dėmėtosios rūšies giminaičių? – Nuokana labiausiai toksiška šakniastiebiu su kameromis ir būdingomis gelsvomis sultimis. Dėmėtos stiebų dėmės nėra vienintelis kriterijus. Patikimiausia – buveinė (šlapynė) ir šakniastiebio struktūra.

Ar džiovinimas ar virimas panaikina nuokanos nuodingumą? – Ne. Cikutoksinas yra atsparus ir išlieka pavojingas džiovintuose ar termiškai apdorotuose augalo audiniuose. Verdant jis nesaugus.

Išvados ir praktiniai žingsniai

Atpažinkite rizikos vietas: šlapynės, pakrančių zonos, grioviai – jei matote stambius baltus „skėtukus“, būkite itin atidūs.
Nelieskite ir neragaukite: jokio „paragauti dėl kvapo“. Salierų aromatas – apgaulingas.
Edukuokite šeimą ir bendruomenę: trumpa pamoka vaikams ir įspėjamieji ženklai prie ganyklų gali išgelbėti gyvybes.
Saugokite gyvulius: aptverkite šlapias vietas, tikrinkite pašarus, venkite pakrančių šienavimo į pašarą.
Reaguokite greitai: įtariant apsinuodijimą – 112, Apsinuodijimų informacijos biuras, greitas patekimas į gydymo įstaigą. Priešnuodžio nėra, todėl laikas – kritinis.

Šaltiniai ir tolesnis skaitymas

Europos maisto saugos tarnyba (EFSA): apžvalgos apie augalų toksinus ir maisto grandinės rizikas; pabrėžiama, kad laukinių augalų neteisingas identifikavimas gali baigtis sunkiu apsinuodijimu.
Pasaulio sveikatos organizacija (PSO): bendrieji apsinuodijimų prevencijos principai, pirmosios pagalbos gairės ir sveikatos sistemų atsakas.
Nacionaliniai nuodų kontrolės centrai: klinikinės rekomendacijos dėl skėtinių šeimos augalų toksinų valdymo, traukulių gydymo ir kvėpavimo takų užtikrinimo.
Universitetų botanikos vadovai ir floros atlasai: cikutų (Cicuta) genties rūšių atpažinimo raktai, šakniastiebio kamerų diagnostinė vertė, buveinių aprašai.
Veterinarinės toksikologijos leidiniai: galvijų, avių ir arklių apsinuodijimų atvejai, prevencija ganyklose, pašarų sauga drėgnose vietovėse.

Pastaba: praktinius veiksmus dėl gydymo visada derinkite su medikais. Kiekvienas atvejis individualus, o tikslų gydymą lemia klinikinė būklė ir gydytojų sprendimai.

Daugiau įžvalgų rasite Aspektas.lt

Turite pastebėjimų ar minčių? Palikite komentarą – man įdomu išgirsti jūsų nuomonę!

Jeigu patiko šis straipsnis, kviečiu naršyti daugiau temų Aspektas.lt svetainėje. Čia rasite straipsnių apie sveikatą, patarimus kasdienai, aktualijas ir dar daugiau.

Ačiū, kad skaitote. Linkiu jums šviesios ir įkvepiančios dienos!