Mikoplazma: simptomai, plitimas ir kaip apsisaugoti nuo dažnai nepastebimos infekcijos - Aspektas

Mikoplazma dažnai lieka „pilkojoje zonoje“: žmogus kosėja savaitėmis, jaučia nuovargį, bet temperatūra nedidelė, todėl atrodo, kad tai tik užsitęsęs peršalimas. Kitais atvejais infekcija pasireiškia šlapinimosi perštėjimu ar neįprastomis išskyromis, tačiau simptomai būna tokie neryškūs, kad vizitas pas gydytoją atidėliojamas.

Šie mikroorganizmai iš tiesų išskirtiniai. Mikoplazmos neturi ląstelės sienelės, todėl kai kurie įprasti antibiotikai jų neveikia. Dėl šios savybės mikoplazmos infekcijos kartais gydomos sunkiau, o netikslus ar savavališkas antibiotikų vartojimas gali tik pabloginti situaciją.

Gera žinia ta, kad daugeliu atvejų mikoplazmos sukeltas ligas galima sėkmingai diagnozuoti ir gydyti. Reikia žinoti, kada įtarti infekciją, kaip ji plinta, kokie tyrimai tiksliausi ir kokių klaidų vengti.

Kas yra mikoplazma ir kuo ji skiriasi nuo kitų bakterijų?

Mikoplazmos – tai labai maži mikroorganizmai, priklausantys bakterijoms. Jų išskirtinumas tas, kad jos neturi standžios ląstelės sienelės. Dauguma bakterijų tokią sienelę turi, o dalis antibiotikų, pavyzdžiui, penicilinų grupės vaistai, veikia būtent ją. Mikoplazmos šio „taikinio“ neturi, todėl tokie vaistai dažniausiai būna neveiksmingi.

Žmogui aktualiausios kelios mikoplazmų rūšys:

Mycoplasma pneumoniae – dažniausiai siejama su kvėpavimo takų infekcijomis, bronchitu, netipine pneumonija.
Mycoplasma genitalium – lytiniu keliu plintanti bakterija, galinti sukelti uretritą, cervicitą, dubens uždegiminę ligą.
Mycoplasma hominis ir kai kurios ureaplazmos – kartais aptinkamos urogenitaliniuose mėginiuose, tačiau jų klinikinė reikšmė priklauso nuo situacijos, simptomų ir kitų tyrimų.

Medicinoje mikoplazma nėra viena liga. Tai mikroorganizmų grupė, o sveikatos problemos priklauso nuo konkrečios rūšies, žmogaus imuninės būklės, užsikrėtimo vietos ir gretutinių ligų.

JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centrai nurodo, kad Mycoplasma pneumoniae gali sukelti tiek lengvas viršutinių kvėpavimo takų infekcijas, tiek plaučių uždegimą, ypač vaikams ir jauniems suaugusiesiems. Plačiau apie šią bakteriją pateikiama JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centrų informacijoje apie Mycoplasma pneumoniae.

Mikoplazmos simptomai: kodėl infekciją lengva supainioti su kitomis ligomis?

Mikoplazmos simptomai dažnai nėra specifiniai. Tai reiškia, kad pagal vien savijautą sunku pasakyti, ar infekciją sukėlė mikoplazma, virusas, chlamidija, gonorėja ar kita bakterija. Dėl to diagnostika tampa ypač svarbi.

Kvėpavimo takų mikoplazma

Mycoplasma pneumoniae dažnai sukelia vadinamąją netipinę pneumoniją. Ji dar kartais apibūdinama kaip „vaikščiojanti pneumonija“, nes žmogus gali sirgti, bet vis tiek eiti į darbą, mokyklą ar universitetą. Tai nereiškia, kad liga visada lengva. Tiesiog jos pradžia dažnai būna apgaulingai švelni.

Dažniausi simptomai:

sausas, varginantis kosulys;
gerklės perštėjimas ar skausmas;
nedidelis karščiavimas;
galvos skausmas;
bendras silpnumas;
raumenų maudimas;
užkimimas;
kartais – dusulys ar spaudimas krūtinėje.

Kosulys gali tęstis kelias savaites net tada, kai ūmi infekcija jau slopsta. Tai viena priežasčių, kodėl žmonės pradeda savarankiškai vartoti sirupus, antibiotikų likučius ar kelis vaistus vienu metu. Toks elgesys ne tik nebūtinai padeda, bet ir gali uždelsti tikrąją diagnozę.

Mayo klinika pabrėžia, kad pneumonijos požymiai gali labai skirtis pagal amžių ir sveikatos būklę, todėl užsitęsęs kosulys, dusulys ar krūtinės skausmas neturėtų būti ignoruojami. Daugiau apie plaučių uždegimo simptomus pateikiama Mayo klinikos pneumonijos apžvalgoje.

Lytinių organų mikoplazma

Mycoplasma genitalium plinta lytinių santykių metu. Ši infekcija gali būti besimptomė, todėl žmogus gali nežinoti, kad yra užsikrėtęs, ir perduoti bakteriją partneriui.

Vyrams gali pasireikšti:

perštėjimas ar deginimas šlapinantis;
skaidrios ar gleivingos išskyros iš šlaplės;
diskomfortas varpos srityje;
sėklidžių maudimas, nors tai retesnis simptomas.

Moterims galimi simptomai:

neįprastos išskyros;
kraujavimas tarp mėnesinių ar po lytinių santykių;
skausmas pilvo apačioje;
skausmas lytinių santykių metu;
deginimas šlapinantis.

Problema ta, kad šie požymiai labai panašūs į chlamidiozės, gonorėjos ar kitų lytiniu keliu plintančių infekcijų simptomus. Todėl gydyti „iš akies“ rizikinga. Reikia tikslių tyrimų.

JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centrai Mycoplasma genitalium sieja su negonorėjiniu uretritu, cervicitu ir kai kuriais dubens uždegiminės ligos atvejais. Gydymo principai pateikiami lytiniu keliu plintančių infekcijų gydymo gairėse.

Kada simptomai gali klaidinti?

Mikoplazma dažnai įtariama per vėlai, nes žmogus jaučiasi „ne taip blogai“. Tipinės situacijos:

kosulys tęsiasi trečią savaitę, bet temperatūros beveik nėra;
vaikas ar paauglys atrodo pavargęs, bet vis dar lanko mokyklą;
po nesaugių lytinių santykių atsiranda nežymus šlapinimosi diskomfortas, kuris tai praeina, tai grįžta;
vienas partneris turi simptomų, kitas – ne;
įprasti vaistai nuo peršalimo nepadeda, bet būklė ir neblogėja staiga.

Tokiais atvejais naudinga ne spėlioti, o pasitarti su gydytoju. Mikoplazma nėra diagnozė, kurią patikimai galima nustatyti vien pagal simptomus.

Kaip plinta mikoplazma ir kas rizikuoja labiausiai?

Mikoplazmos plitimas priklauso nuo rūšies. Kvėpavimo takų mikoplazma plinta kitaip nei lytinių organų mikoplazma.

Kvėpavimo takų infekcijos plitimas

Mycoplasma pneumoniae perduodama per kvėpavimo takų lašelius. Užsikrėtęs žmogus kosėdamas, čiaudėdamas ar artimai kalbėdamas gali paskleisti bakterijas aplinkiniams. Dažniausiai infekcija plinta ten, kur žmonės ilgai būna arti vieni kitų:

mokyklose;
bendrabučiuose;
šeimose;
sporto komandose;
kariuomenės kolektyvuose;
uždarose darbo vietose.

Inkubacinis laikotarpis gali trukti kelias savaites, todėl sunku tiksliai suprasti, kur žmogus užsikrėtė. Be to, simptomai vystosi palaipsniui, ne taip staigiai kaip gripo atveju.

Didesnę riziką sunkesnei eigai gali turėti:

vaikai ir paaugliai;
vyresnio amžiaus žmonės;
asmenys, sergantys lėtinėmis plaučių ligomis;
žmonės, kurių imuninė sistema nusilpusi;
rūkantieji.

Lytiniu keliu plintanti mikoplazma

Mycoplasma genitalium perduodama lytinių santykių metu. Riziką didina:

lytiniai santykiai be prezervatyvo;
dažna partnerių kaita;
ankstesnės lytiniu keliu plintančios infekcijos;
simptomų ignoravimas;
gydymas tik vienam partneriui, kai kitas lieka neištirtas.

Vienas dažniausių praktinių scenarijų – žmogus gydomas nuo šlaplės ar gimdos kaklelio uždegimo, simptomai sumažėja, bet po kurio laiko grįžta. Taip gali nutikti, jei partneris nebuvo ištirtas ir gydytas arba jei bakterija atspari pasirinktam antibiotikui.

Jungtinės Karalystės nacionalinė sveikatos tarnyba pabrėžia, kad negonorėjinį uretritą gali sukelti kelios skirtingos infekcijos, todėl tyrimai ir partnerių informavimas yra svarbi valdymo dalis. Apie tai plačiau rašoma Nacionalinės sveikatos tarnybos informacijoje apie negonorėjinį uretritą.

Mikoplazmos diagnostika: kokie tyrimai patikimiausi?

Mikoplazmos diagnostika priklauso nuo įtariamos infekcijos vietos. Kvėpavimo takų infekcijai vertinami vieni tyrimai, lytinių organų infekcijai – kiti.

Molekuliniai tyrimai

Tiksliausias metodas daugeliu atvejų yra molekulinis tyrimas, dažnai vadinamas PGR tyrimu. Jis ieško bakterijos genetinės medžiagos. Toks tyrimas gali būti atliekamas iš:

nosiaryklės ar gerklės mėginio;
skreplių;
šlapimo;
šlaplės, makšties ar gimdos kaklelio tepinėlio.

Lytinių organų mikoplazmai nustatyti dažniausiai naudojami nukleorūgščių amplifikacijos tyrimai. Jie jautresni ir greitesni nei senesni metodai.

Kraujo tyrimai

Kraujo tyrimai gali parodyti antikūnus prieš mikoplazmą, ypač kai kalbama apie kvėpavimo takų infekcijas. Tačiau antikūnų interpretacija ne visada paprasta. Kartais jie rodo buvusią, o ne aktyvią infekciją. Dėl to vien antikūnų tyrimas ne visada atsako į klausimą, ar dabartinius simptomus sukelia mikoplazma.

Pasėliai

Mikoplazmas galima auginti laboratorijoje, bet tai sudėtinga ir užtrunka. Dėl šios priežasties pasėliai kasdienėje praktikoje naudojami rečiau. Kai kuriais atvejais jie gali būti naudingi specializuotose laboratorijose ar moksliniais tikslais.

Kodėl nereikėtų diagnozuotis savarankiškai?

Internete lengva rasti simptomų sąrašą ir nuspręsti: „Man tikrai mikoplazma.“ Tačiau tie patys požymiai gali rodyti:

virusinę kvėpavimo takų infekciją;
gripą ar COVID-19;
chlamidiozę;
gonorėją;
šlapimo takų infekciją;
alergiją;
astmą;
refliuksą;
kitas plaučių ar ginekologines ligas.

Netikslus gydymas gali užmaskuoti simptomus, bet nepašalinti priežasties. Lytiniu keliu plintančių infekcijų atveju tai ypač pavojinga, nes negydoma infekcija gali plisti partneriams ir sukelti komplikacijų.

Mikoplazmos gydymas: kodėl ne visi antibiotikai veikia?

Mikoplazmos gydomos antibiotikais, tačiau ne bet kokiais. Kadangi šios bakterijos neturi ląstelės sienelės, penicilinai ir kai kurie kiti antibiotikai, veikiantys ląstelės sienelę, paprastai neveikia.

Dažniausiai taikomos antibiotikų grupės:

makrolidai;
tetraciklinai;
fluorochinolonai.

Konkretus vaistas, dozė ir trukmė priklauso nuo infekcijos rūšies, simptomų, paciento amžiaus, nėštumo, gretutinių ligų ir atsparumo antibiotikams rizikos.

Kvėpavimo takų mikoplazmos gydymas

Lengvesnės kvėpavimo takų infekcijos kartais praeina savaime, bet tai nereiškia, kad gydymo nereikia niekada. Jei įtariama pneumonija, stiprus bronchitas ar žmogus priklauso rizikos grupei, gydytojas gali skirti antibiotikų.

Be antibiotikų, reikšminga ir palaikomoji priežiūra:

pakankamas skysčių vartojimas;
poilsis;
karščiavimo kontrolė;
patalpų vėdinimas;
rūkymo vengimas;
gydytojo paskirti vaistai kosuliui ar kvėpavimui palengvinti, jei jų reikia.

Kosulys po mikoplazmos infekcijos gali užsitęsti. Vis dėlto, jei atsiranda dusulys, mėlynuojančios lūpos, stiprus krūtinės skausmas ar aukšta temperatūra, laukti nereikėtų.

Lytinių organų mikoplazmos gydymas

Mycoplasma genitalium gydymas sudėtingesnis, nes ši bakterija vis dažniau būna atspari makrolidams. Kai kuriose šalyse taikomas atsparumu grįstas gydymas: pirmiausia atliekamas tyrimas, nustatoma, ar bakterija turi atsparumo požymių, ir tik tada parenkamas antibiotikas.

Mokslinėje literatūroje pabrėžiama, kad Mycoplasma genitalium atsparumas antibiotikams tapo rimta klinikine problema. Apie šios infekcijos diagnostikos ir gydymo iššūkius rašoma mokslinėje apžvalgoje, skelbiamoje PubMed duomenų bazėje.

Praktikoje tai reiškia kelis dalykus:

negalima vartoti antibiotikų „profilaktiškai“ po nesaugių santykių nepasitarus su gydytoju;
nereikėtų naudoti ankstesnio gydymo likučių;
būtina informuoti ir tirti partnerius;
po gydymo kartais reikia pakartotinio tyrimo;
gydymo metu dažnai rekomenduojama susilaikyti nuo lytinių santykių, kol gydytojas patvirtins, kad tai saugu.

Pasaulio sveikatos organizacija antibiotikų atsparumą laiko viena didžiausių šiuolaikinės medicinos grėsmių. Savavališkas antibiotikų vartojimas prisideda prie šios problemos, todėl gydymo sprendimai turi būti pagrįsti diagnoze. Plačiau apie tai rašoma Pasaulio sveikatos organizacijos informacijoje apie antimikrobinį atsparumą.

Kaip apsisaugoti nuo mikoplazmos?

Apsisaugojimo priemonės priklauso nuo to, apie kokią mikoplazmos rūšį kalbame. Vienos universalios priemonės nėra, bet kasdieniai įpročiai turi didelę reikšmę.

Kvėpavimo takų infekcijų prevencija

Norint sumažinti kvėpavimo takų mikoplazmos riziką, padeda tos pačios priemonės, kurios saugo nuo daugelio lašeliniu būdu plintančių infekcijų:

dažnai plauti rankas;
vengti liesti veidą neplautomis rankomis;
kosint ar čiaudint prisidengti alkūne;
vėdinti patalpas;
nesidalyti gertuvėmis, stalo įrankiais, rankšluosčiais;
susirgus likti namuose, jei įmanoma;
vengti artimo kontakto su karščiuojančiais ar stipriai kosinčiais žmonėmis.

Mokyklose ir darbo kolektyvuose ypač svarbi kultūra neiti „per jėgą“, kai žmogus akivaizdžiai serga. Tai ne herojiškumas, o infekcijų platinimo grandinės palaikymas.

Lytiniu keliu plintančių infekcijų prevencija

Apsisaugoti nuo Mycoplasma genitalium padeda atsakingas seksualinis elgesys:

prezervatyvų naudojimas;
reguliarūs tyrimai, jei keičiasi partneriai;
atviras pokalbis su partneriu apie lytinę sveikatą;
lytinių santykių vengimas, jei yra simptomų;
abiejų partnerių gydymas, jei infekcija patvirtinta.

Prezervatyvai nesuteikia absoliučios apsaugos nuo visų infekcijų, bet reikšmingai mažina riziką. Didžiausia klaida – manyti, kad simptomų nebuvimas reiškia, jog infekcijos nėra.

Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras nuolat pabrėžia lytiniu keliu plintančių infekcijų stebėsenos ir prevencijos reikšmę, nes dalis infekcijų ilgai išlieka nepastebėtos. Aktualų platesnį kontekstą galima rasti Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro lytiniu keliu plintančių infekcijų informacijoje.

Imunitetas: kas realiai padeda?

Imuninės sistemos stiprinimas dažnai skamba kaip abstraktus patarimas, bet praktikoje tai labai konkretūs įpročiai:

pakankamas miegas;
įvairi mityba;
reguliarus fizinis aktyvumas;
rūkymo atsisakymas;
saikingas alkoholio vartojimas;
lėtinių ligų kontrolė;
streso mažinimas.

Nėra papildo, kuris garantuotai apsaugotų nuo mikoplazmos. Tačiau stipresnis organizmas paprastai geriau susitvarko su infekcijomis ir rečiau patiria komplikacijų. Harvardo medicinos mokykla primena, kad imuninės sistemos veiklai svarbiausia ne stebuklingi preparatai, o nuoseklus gyvenimo būdas. Plačiau apie tai rašoma Harvardo sveikatos leidinių apžvalgoje apie imuniteto palaikymą.

Dažniausios klaidos, dėl kurių mikoplazma užsitęsia

Mikoplazmos infekcijos dažnai tampa problema ne todėl, kad jų neįmanoma gydyti, o todėl, kad žmonės per vėlai kreipiasi pagalbos arba gydosi netinkamai.

1. Antibiotikų vartojimas be tyrimų

Tai viena didžiausių klaidų. Antibiotikai nėra vaistai „nuo kosulio“ ar „nuo perštėjimo“. Jei infekcija virusinė, jie nepadės. Jei bakterija atspari, gydymas bus neveiksmingas. Jei vaistas parinktas netinkamai, simptomai gali trumpam aprimti, bet infekcija liks.

2. Gydymo nutraukimas pagerėjus savijautai

Kai žmogus pasijunta geriau po kelių dienų, kyla pagunda nutraukti vaistus. Taip didėja atkryčio ir atsparumo rizika. Jei gydytojas paskyrė kursą, jo trukmę reikia aptarti ir laikytis nurodymų.

3. Partnerio netyrimas

Lytinių organų mikoplazmos atveju gydyti tik vieną žmogų dažnai nepakanka. Jei partneris lieka užsikrėtęs, infekcija gali grįžti. Tai vadinama pakartotiniu užsikrėtimu, ir praktikoje tai labai dažna situacija.

4. Simptomų priskyrimas „paprastam peršalimui“

Užsitęsęs sausas kosulys, nuovargis ir nedidelis karščiavimas gali atrodyti nekaltai. Tačiau jei simptomai tęsiasi ilgiau nei įprasta, ypač jei blogėja kvėpavimas, reikalingas gydytojo įvertinimas.

5. Tyrimų interpretavimas be specialisto

Teigiamas ar neigiamas tyrimas ne visada papasakoja visą istoriją. Reikia vertinti simptomus, mėginio paėmimo laiką, infekcijos vietą, ankstesnį gydymą ir galimą kontaktą su užsikrėtusiu asmeniu.

Kada kreiptis į gydytoją?

Į šeimos gydytoją, pulmonologą, ginekologą, urologą ar dermatovenerologą reikėtų kreiptis, jei atsiranda bent viena iš šių situacijų:

kosulys tęsiasi ilgiau nei 2–3 savaites;
jaučiate dusulį ar spaudimą krūtinėje;
karščiavimas nepraeina arba stiprėja;
kosulys vargina naktimis ir sekina;
po nesaugių lytinių santykių atsirado šlapinimosi perštėjimas;
pastebėjote neįprastas išskyras;
atsirado kraujavimas tarp mėnesinių;
skauda pilvo apačią;
partneriui nustatyta lytiniu keliu plintanti infekcija;
simptomai grįžo po gydymo.

Skubios pagalbos reikia, jei pasireiškia stiprus dusulys, sąmonės sutrikimas, pamėlusios lūpos, stiprus krūtinės skausmas, labai aukšta temperatūra ar ryškus bendras silpnumas.

Trumpas praktinis gidas: ką daryti įtarus mikoplazmą?

Jei įtariate kvėpavimo takų mikoplazmą:

stebėkite, kiek laiko tęsiasi kosulys ir temperatūra;
venkite artimo kontakto su kitais, kol sergate;
nevartokite antibiotikų be gydytojo;
kreipkitės į gydytoją, jei kosulys užsitęsė ar blogėja;
pasakykite gydytojui, jei kolektyve buvo panašių susirgimų.

Jei įtariate lytinių organų mikoplazmą:

susilaikykite nuo lytinių santykių iki konsultacijos;
atlikite gydytojo rekomenduotus tyrimus;
informuokite partnerį ar partnerius;
nevartokite vaistų savo nuožiūra;
laikykitės gydymo plano iki galo;
po gydymo pasitarkite, ar reikia kontrolinio tyrimo.

Mitai apie mikoplazmą

Mitas: mikoplazma visada sukelia sunkią ligą

Ne visada. Kai kurios infekcijos būna lengvos ar net besimptomės. Tačiau tai nereiškia, kad jų galima nepaisyti. Lytinių organų infekcijos gali plisti ir be ryškių simptomų.

Mitas: jei nėra temperatūros, plaučių infekcijos būti negali

Netiesa. Mikoplazmos sukelta pneumonija kartais pasireiškia nedideliu karščiavimu arba jo beveik nebūna. Užsitęsęs kosulys ir nuovargis gali būti reikšmingi požymiai.

Mitas: bet kuris antibiotikas padės

Ne. Mikoplazmos neturi ląstelės sienelės, todėl dalis antibiotikų neveikia. Be to, Mycoplasma genitalium atveju vis aktualesnis atsparumas vaistams.

Mitas: lytinių organų mikoplazma diagnozuojama pagal simptomus

Simptomai gali tik sukelti įtarimą. Patvirtinti infekciją reikia laboratoriniais tyrimais.

Mitas: jei partneris nieko nejaučia, jis sveikas

Nebūtinai. Besimptomė eiga lytiniu keliu plintančių infekcijų atveju yra dažna. Todėl partnerių tyrimas ir gydymas, kai to reikia, yra labai svarbūs.

DUK: dažniausi klausimai apie mikoplazmą

Ar mikoplazma pavojinga?

Mikoplazma gali būti ir lengva, ir pavojinga – priklauso nuo rūšies, infekcijos vietos ir žmogaus sveikatos. Kvėpavimo takų mikoplazma gali sukelti bronchitą ar pneumoniją, o lytinių organų mikoplazma – uždegimus ir komplikacijas, jei negydoma.

Ar mikoplazma praeina savaime?

Kai kurios lengvos kvėpavimo takų infekcijos gali praeiti savaime, tačiau užsitęsęs kosulys, dusulys ar karščiavimas reikalauja gydytojo įvertinimo. Lytinių organų mikoplazmos nereikėtų palikti savieigai, nes ji gali plisti partneriams ir sukelti uždegimus.

Kaip sužinoti, ar turiu mikoplazmą?

Patikimiausias būdas – laboratoriniai tyrimai. Dažniausiai naudojami molekuliniai tyrimai, kurie aptinka bakterijos genetinę medžiagą. Tyrimo tipas priklauso nuo simptomų: kvėpavimo takų, šlapimo ar lytinių organų mėginiai skiriasi.

Ar mikoplazma užkrečiama?

Taip. Mycoplasma pneumoniae plinta per kvėpavimo takų lašelius, o Mycoplasma genitalium – lytinių santykių metu. Užkrečiamumas gali išlikti net tada, kai simptomai nėra ryškūs.

Ar prezervatyvas apsaugo nuo lytinių organų mikoplazmos?

Prezervatyvas reikšmingai sumažina riziką, bet nesuteikia absoliučios apsaugos. Vis dėlto tai viena efektyviausių prieinamų priemonių mažinti lytiniu keliu plintančių infekcijų tikimybę.

Ar po gydymo reikia pakartotinio tyrimo?

Kartais taip, ypač Mycoplasma genitalium atveju, kai yra atsparumo antibiotikams rizika arba simptomai nepraeina. Sprendimą dėl kontrolinio tyrimo turėtų priimti gydytojas.

Išvada: mikoplazma nėra panikos priežastis, bet jos ignoruoti nereikia

Mikoplazma – maža, bet klastinga bakterija. Ji gali sukelti užsitęsusį kosulį, netipinę pneumoniją ar lytinių organų uždegimus, o simptomai dažnai būna tokie neryškūs, kad žmogus delsia kreiptis pagalbos.

Geriausia strategija paprasta: neignoruoti užsitęsusių simptomų, nesigydyti antibiotikais savarankiškai, atlikti tinkamus tyrimus ir pasirūpinti partnerių sveikata, jei kalbama apie lytiniu keliu plintančią infekciją. Kasdienėje prevencijoje daug lemia rankų higiena, atsakingas elgesys sergant, prezervatyvų naudojimas ir sąmoningas požiūris į antibiotikus.

Jei kosulys nepraeina kelias savaites, atsiranda dusulys, šlapinimosi perštėjimas, neįprastos išskyros ar simptomai grįžta po gydymo, geriausias žingsnis – pasitarti su gydytoju. Laiku nustatyta mikoplazma dažniausiai valdoma daug paprasčiau nei uždelsta infekcija.

Daugiau įžvalgų rasite Aspektas.lt

Turite pastebėjimų ar minčių? Palikite komentarą – man įdomu išgirsti jūsų nuomonę!

Jeigu patiko šis straipsnis, kviečiu naršyti daugiau temų Aspektas.lt svetainėje. Čia rasite straipsnių apie sveikatą, patarimus kasdienai, aktualijas ir dar daugiau.

Ačiū, kad skaitote. Linkiu jums šviesios ir įkvepiančios dienos!