Ar pažįsti tą jausmą, kai užsinori kažko ypatingo, bet mintis apie varginantį kepimą, ilgas instrukcijas ir baimę, kad neišeis, nugali troškimą? O gal esi vienas tų, kurie apie kepinius sako: „Aš nesugebu, man nesiseka“? Jei taip, žinok – šis straipsnis kaip tik tau. Šiandien kviečiu tave į desertų pasaulį, kur nereikia miltų, nėra glitimo, nereikia…
Ar prisimenate tą jausmą, kai pro virtuvės duris tvyro lengvas šiltos varškės ir sviesto aromatas? Kai vos iškeptas pyragas ant stalo sukviečia visą šeimą ir net tie, kas „nevalgo saldumynų”, prašo mažo gabalėlio? Būtent toks yra senovinis varškės pyragas – ne tik desertas, o tikrų namų simbolis. Tai pyragas, kuris neapkrauna sudėtingais ingredientais ar išpuoštomis…
Ar kada pastebėjote, kaip tam tikri kvapai sugrąžina į vaikystę greičiau nei bet kokios nuotraukos ar žodžiai? Vienas toks kvapas – ką tik iš orkaitės ištrauktas mamos mielinis pyragas su varške. Švelniai iškilusi tešla, trapus cukraus plutelės traškesys ir purus, kvapnus kąsnis… Tai ne tik desertas, tai – šilčiausia nostalgija ant stalo, kurioje telpa visa…